Vogti šokoladą

– Supranti, kartais kraujo ryšys nėra toks stiprus kaip sielų giminystė. Štai mes su tavimi susitikome pasaulyje ir tam nereikėjo gimti iš tos pačios motinos. Vienis. Mes visi jungiamės į tą patį vienį.

– Kaip tai žinoti?

– Pajusi.

– O jei suklysiu?

– Kelias atsiranda einant, o ne stovint vietoje.

Kraujo ryšys. Ar jis būtinas, kad jaustumeisi artimas? Ar iš tiesų kraujas šaukia? Visus? Beka ilgisi sūnaus, kurio neturi teisės vadinti sūnumi. Dylanas ieško sesers, kurios nėra matęs. Laura myli savo šeimą, nors nė su vienu jos nariu nėra biologiškai susijusi. Istorijos susipina, suartina ir supriešina, iškelia tokių klausimų, kurie daugumai skaitytojų nė nekiltų. Tai romanas apie kraujo ryšius, kurie nepavaldūs kintantiems progresuojančios visuomenės pasirinkimams. Apie dalykus, kurie stebina, verčia nutilti, paklausyti ar bent jau pakraipyti galvą. Nėra ribos tarp balta ir juoda. Donorystė – tai sąmoningas pasirinkimas, skleidžiantis gėrį, suteikiantis viltį ir galimybę gyventi. Ar tiktai?

Atsiliepimai apie knygą:

„Knygą “Vogti šokoladą“ pavadinčiau genetiniu detektyvu. Tai įgalina jo esminė idėja, kad nežinantiems arba nepakankamai žinantiems apie savo biologines šaknis lemta nenurimti tol, kol susiras savo gentainius. Ypač tuos, su kuriais sieja artimiausias ryšys.

Siužetas labai įtraukiantis. Personažai emociškai „susargdina“, dėl jų jaudiniesi (ypač dėl Rebekos ir Dylano), kartu su jais ieškai, randi ir prarandi. Skaitydamas nepajunti, kada tampi betarpišku visų pergyvenimų ir įvykių dalyviu.

Paprastai tariant, man labai patiko, labai įtraukianti knyga ir skaitant nesinori, kad ji baigtųsi.“